Tokiu metu tikriausiai turėčiau klausti, kur planuojate atostogas ateinantiems metams ir siūlyti jums įvairias įdomias kryptis. Tačiau noriu pasidalinti truputį kitokia patirtimi, kuri tikiu jums labai pravestų, ypatingai, jei esate tolimųjų rytų gerbėjai ir planuojate ten keliones. Mes vis girdime kiek daug stichinių nelaimių ten vyksta, bet vis atrodo išvengiame būti būtent toje vietoje tuo metu. Lyg tyčia atsirandame keli šimtai ar tūkstantis mylių aplink drebėjimo ar kitos stichinės nelaimės vietą ir atrodo, kad tos gamtos stichijos kažkur labai toli.
Kaip elgtis ir ko tikėtis, jei jūsų suplanuotą aplankyti vietą neseniai aplankė didžiulis žemės drebėjimas?
Mes keliavome į Gili T, Lomboką rugsėjo pabaigoje, kelionės į Bali metu. 6,9 balų stiprumo žemės drebėjimas su po to sekusiais keliais stipriais aftershock‘ais salą aplankė rugpjūčio pradžioje. Paskutinis aftershock‘as įvyko rugsėjo 10 d.
Kur gauti tikslią aktualią informaciją apie realią situaciją ir pasekmes? Bendrauti su vietiniais: užsakyto viešbučio atstovais, savo gidais, sekti informaciją patikimuose vietiniuose šaltiniuose. Man šiuo atveju labai padėjo Facebook‘e esantis puslapis „Bali volcano eruption Agung 2017-2018 + Lombok quacke August 2018”. Jame labai tiksliai, iš pirmų lūpų ir iš karto po kiekvieno “sujudėjimo” buvo aprašyta informacija ir objektyvios jos pasekmės, kaip reaguoti ir ko laukti toliau. Jokių bereikalingų gąsdinimų. Tik objektyvi faktinė informacija.
Po drebėjimo mūsų viešbutis rugpjūčio mėn. buvo uždarytas remontui, atsidarė rugsėjo pradžioje. Ėjo laikas, kelionė artėjo, 5-6 balų aftershock’ai nesibaigė. Vis kilo klausimai ir abejonės – plaukti į Gili salas ar nebeplaukti?
Kai po rugsėjo 10 d. situacija stabilizavosi, buvo aišku, kad į drebėjimą tikriausiai nebepateksime, bet ir kad mūsų lauks indonezijiečių vadinami “Small Maldives”, to irgi nebesitikėjome. Bet gamta yra gamta, nors sala kiek apgriuvusi, vis tiek turi būti gražu. Nusprendėme susitrumpinti dienas ir plaukti. Atplaukėme. Taip, viskas buvo stipriai apgriuvę. Visi namai, ištisos gatvelės – visur griuvėsiai. Į savo viešbutį GPRS rodomu keliu dėl užgriuvimo nepatekome. Ėjome aplinkui, lagaminų ratukais vežti taip pat nėjo. Dėl tų pačių priežasčių. Viešbutį radome nesunkiai, jame mus pasitiko jo linksmasis menedžeris Abdul. Viešbutis buvo visiškai sutvarkytas, darbininkai tik atstatinėjo jo tvorą. Atvykus čia viskas vėl nušvito kitomis spalvomis. Išgėrėme sulčių, paplepėjome su Apdul, įsikūrėme ir viskas atrodo stojo į vietas.
Kol neišėjome apžiūrėti salos ir palydėti saulės.. Nemoku apsakyti, kokie kontrastingi vaizdai žiūrint į žydrą, pieno šiltumo vandenyną ir atsisukus atgal į salą. Pusryčiaujant jaukiame išpuoselėtame viešbučio kiemelyje ir išėjus už jo vartų.
Apie pačią Gili T salą ir jos žmones:
Pati Gili T sala ir Lomboko regionas visiškai skiriasi nuo Bali. Čia vyrauja musulmoniška religija, žmonės atrodo kitaip, maldų garsai taip pat visai kitokie nei optimizmu ir harmonija trykštančiame Balyje. Sala maža – išilgai pėsčiomis pereinama per 15 minučių. Populiariausia transporto priemonė dviračiai. Taip pat arkliukai. Jie tuo metu buvo kaip niekada stipriai įdarbinti, nes vežiodavo ne tik turistus, bet ir į rekonstruojamus viešbučius atplukdytus baldus. Iš mečetės, kuri tikriausiai buvo mažiausiai apgriuvusi iš visų saloje esančių namų, vis sklido musulmoniškos maldos. Žmonių akyse optimizmo mažai. Nebent viltingai besišypsančios akys, laukiančios pas juos užsukančių turistų. Po drebėjimo keliautojų srautas čia labai sumažėjęs. Nepaisant to, jie šilti ir nuoširdūs. Atvirai pasakoja apie ištikusią nelaimę. Lombokas per paskutinius 100 metų tokio stipraus drebėjimo nebuvo patyręs. Žmonėms tai buvo tikrai didelis šokas. Kaimai buvo tokie sugriuvę ir praradę ryšį su išoriniu Pasauliu, kad kitose salose dirbantys vaikai neturėjo galimybės susisiekti su tėvais. Nežinojo, ar jie sveiki. Ar gyvi. Po didžiulio drebėjimo sekę aftershock‘ai situaciją dar labiau trikdė. Tarnybos neturėjo galimybės pasiekti žmonių, suteikti jiems maisto ir vandens. Jie pasakoja, kad šį drebėjimą žmonės išgyveno ypatingai stipriai emociškai, nes kaip ir minėjau, nebuvo patyrę nieko panašaus prieš tai. Sako, kad daug mirčių įvyko ne tiek dėl paties drebėjimo fizinių pasekmių, kiek dėl to, kad žmonėms tiesiog ištiko širdies smūgiai dėl didelio pergyvenimo ir nežinomybės, ar seks tolimesni drebėjimai ir kaip viskas baigsis.
Kokia situacija Gili salose dabar, po pusės metų? Tikėtina daug geresnė. Vietiniai gyventojai jau tada tvarkėsi labai sparčiai. Kaip bebūtų, statybos vis dar vyksta. O atvykę ten ir ne ką girdėję apie žemės drebėjimą turistai susidaro nuomonę, kad tiesiog vyksta viešbučių renovacijos.
Jei keliaujant į Bali vis tik norėtumėte aplankyti patį Lomboką – geriausia būtų plaukti į pietus – ten drebėjimo pasekmių nėra, o ir gamta pasakiškai graži ir laukinė. Turistų taip pat nėra, pagrinde mažytėse salelėse gyvenantys pavieniai gyventojai ir žvejai. Jei plauksite tiesiai į Pietus – užtruksite kiek ilgiau – lėtuoju keltu apie 3-4 valandas. O jei nuspręsite greituoju keltu plaukti į Lomboko Šiaurę – iš jos iki Pietų keliausite apie 3 valandas ir labai tikėtina, kad uoste susidursite su būriu agresyviai paslaugas siūlančių ir apgaudinėjančių “taksi” vairuotojų. Nes gyvenimas Šiaurėje vis dar nelengvas ir kovojama dėl kiekvienos galimybės uždirbti.
Mes Gili saloje buvome dvi naktis. Per jas patyrėme labai daug – šoką akims, gailestį salos gyventojams, baimę miške saloje dingus elektrai, vietinių žmonių nuoširdumą, vėlyvus pokalbius su Abdulu ir jo draugais, išmokome paviršinio nardymo, prisivalgėme labai skanios žuvies, neapsakomai praplėtėme savo akiratį. Ir nei vienam iš mūsų, nei vieną kartą ir net per klaidą nekilo mintis, kad atvykome čia be reikalo. Vis dėl to į Bali grįžti buvo labai gera.
Comments